Šių metų liepos 21-27 dienomis Ignalinos rajono švietimiečių ir jaunimo darbuotojų grupė dalyvavo tarptautiniame „Erasmus+“ programos projekte „Migrantų integracija ir socializacija švietime“. Šį projektą parengė ir koordinuoja Ignalinos rajono švietimo pagalbos tarnyba, projekto vadovė – metodininkė Anastasija Martynova. Projekto tematika itin aktuali šiomis dienomis visoms ugdymą ir jaunimo įtrauktį vykdančioms institucijoms, todėl smagu, kad projekto mokymuose dalyvavo 11 asmenų iš įvairių Ignalinos rajono įstaigų – Anastasija, Rima, Veronika, Skaistė, Živilė, Nijolė, Jurgita, Gintaras, Jūratė, Rokas, Gražina. Taip pat kartu dalyvavo Italijos 6 asmenų komanda: Amelia, Daniele, Miriam, Antonietta, Marta Erminia, Nicole ir kiti kviestiniai lektoriai.
Mokymai vyko nuostabiame Italijos mieste Lamecija Termė. Ignaliniečių grupė buvo sutikta labai šiltai, kolegos italai ypač nuoširdžiai dalinosi savo patirtimi priimant, integruojant ir socializuojant įvairių tautybių, tikėjimo ir skirtingo likimo imigrantus šalyje.
Pirmąją mokymų dieną Amelija Fiorillo, mokymų vadovė, supažindino su „Itaka Training“ veikla. Visi projekto dalyviai taip pat pristatė savo įstaigas, pasidalino darbo su pabėgėliais patirtimi bei išsakė savo lūkesčius. Daniele Trevisan skaitė pranešimą apie kritinį mąstymą ir jo svarbą šiuolaikiniame pasaulyje, perpildytame įvairia informacija, kuri, deja, ne visada būna teisinga, dažnai pasitaiko melagienų. Būtent dabar ypatingai svarbus kritinis mąstymas, kurį reikia išsiugdyti ir taikyti vertinant situaciją. Kviestinė lektorė Alessandra Cugnetto supažindino su pabėgėlių priėmimo algoritmu Italijoje. Buvo įdomu sužinoti, kaip nelegaliai kertantys sieną žmonės tampa Italijos ir visos Europos dalimi. Po sulaikymo pabėgėliai būna apgyvendinami „karštuose taškuose“, iš kurių vėliau perkeliami į pabėgėlių centrus. Šiuose centruose jie gauna visą reikalingą medicininę, psichologinę ir teisinę pagalbą. Vėliau su pabėgėliais vyksta pokalbiai tarptautinėje komisijoje. Komisijos išvados yra labai svarbios, nes po jos sprendimo paaiškėja jų likimas: liks Italijoje ar bus deportuoti.
Vėliau turėjome galimybę išgirsti pabėgėlio iš Nigerijos istoriją iš pirmų lūpų. Frankui Wiliamui dėl religinių pažiūrų iš gimtosios šalies teko bėgti į Libiją, o joje susikūrus gyvenimą vėl teko viską mesti dėl karo ir bėgti toliau – į Italiją, kur vėl viską pradėjo iš pradžių. Dabar jis yra dainininkas ir gyvena Vokietijoje, tačiau kas penkerius metus jam tenka atvykti į Lameciją Termę dėl tapatybės patvirtinimo.
Kitas tris dienas mokymus vedė lektorė Miriam Cuccu, turinti ypatingai turtingą projektinę patirtį. Ji pristatė įvairias bendravimo su pabėgėlių vaikais technikas, pasidalino Italijoje taikomais metodais, jautriai perteikė migrantų gyvenimo istorijas. Viskas labai profesionaliai buvo atskleista per praktines veiklas. Ypač daug dėmesio buvo skiriama veikloms per meną. Juk menui nereikia žodžių, viskas, kas jaučiama, gali būti išreikšta įvairiomis meninėmis technikomis, spalvomis, paveikslėliais. Todėl ir perskaityti „tyliąją“ knygą nebuvo sudėtinga užduotis. Sužavėjo šios lektorės atsidavimas savo veiklai, įžvalgų gilumas, taip pat iš jos mokėmės ne tik ypatingą dėmesį skirti veiklai, bet ir tos veiklos aptarimui, suvokėme, kad refleksija gali būti daug svarbesnė už pačią veiklą.
Taip pat buvo įdomu sudalyvauti renginyje Belmonte. Čia buvo pristatoma ir „Itaka Training“ veikla, dalintasi sėkmėmis ir aptartos nesėkmės. Tarp dalyvių buvo daug skirtingų žmonių, pabėgusių iš savo šalių ir radusių prieglobstį Italijoje. Vėlgi pajautėme, atskiras žmogus – atskira istorija, todėl vietos stereotipams nebelieka.
Penktąją mokymų dieną mūsų projekto grupė vyko į Krotonę. Tai nuostabus miestas, kurio pasididžiavimas – Pitagoro aikštė. Apie 518 pr. Kr. Pitagoras atvyko į Krotonę ir čia įsteigė filosofinę religinę mokyklą, turėjusią daug sekėjų, vadinamų pitagoriečiais. Šio miesto bažnyčios alsuoja ramybe, grožiu ir susikaupimu. Siauros miesto gatvelės persipina tarpusavyje, jose gali pasiklysti net vietiniai. Būtent pažintimi su Krotonės senamiesčiu ir prasidėjo tos dienos mokymai, ekskursijoje mus lydėjo šaunios savanorės iš Dantės Aligjerio bendruomenės. Vėliau projekto dalyviai buvo supažindinti, kaip galima mokytis kalbos, kai nemoki jokios kitos, o tik savo gimtąją kalbą, kaip kartodami žodžius ir papildydami juos gestais, galime suprasti vieni kitus. Išbandėme ir mes kai kuriuos praktinius metodus. Būtina suvokti, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, jis atsineša savo identitetą, kultūrą, kalbą, žinias, jau turi savo lingvistinę autobiografiją. Tai būdinga ir kiekvienam vaikui. Vaiką, kaip ir suaugusįjį, reikia priimti be jokių išankstinių nuostatų ar susiformavusių stereotipų. Sužavėjo Dantės Aligjerio bendruomenės komanda savo nuoširdumu, dėmesiu, pagarba kiekvienam žmogui ir kitai kultūrai: buvome pasitikti Lietuvos himnu, vėliau pertraukėlės metu skambėjo lietuvių liaudies dainos, buvome ne tik pavaišinti itališkais patiekalais, bet ir paprašyti papasakoti apie savo šalies kulinarinį paveldą.
Dalyvaudami šiuose mokymuose ignaliniečiai pasisėmė kitos šalies patirties, kurią galės taikyti savo darbe ir tuo pačiu šias žinias skleisti kolegų tarpe. Juk dalindamiesi su kitais įgytomis žiniomis bei patirtimis, ir mes patys toliau mokomės, tobulėjame, nešame šviesą. Šiuose mokymuose įgyta patirtis yra puikus to įrodymas.
Veronika Gibler ir Gražina Mackonienė
